Kunigas

Kol Kanuose vyksta geriausio kino įvertinimai, televizija transliuoja Euroviziją, o mūsų jausmus kutena vasaros vilionės-nereikia tikėtis labai protingų filmų kino teatruose. Tokiems- ne sezono metas.„Kunigą“ režisavo patyręs vaizdo efektų meistras Scott Charles Stewart. Visai neseniai jis sukūrė „B“ kategorijos veiksmo filmą „Legionas“. Dabar pateikia 3D reginį su tuo pačiu pagrindiniu aktoriumi, keistos albinoso išvaizdos Paulu Bettany. Pastarasis rimtesnio kino pasaulyje buvo žinomas, kaip epizodinis žudikas iš „Da Vinčio kodo“ ekranizacijos.Naujas Scott Charles Stewart`o reginys paremtas korėjiečio Min-Woo Hyungo grafiniu pasakojimu apie žmonių kovą su vampyrais ateityje, po branduolinio karo. Perskaitę tokį siužeto nusakymą pirmiausia norime nusižiovauti. Kiek tokių beprasmiškų ir nieko nauja nepasakančių poapokaliptinių neva sci-fi veiksmo filmų esame matę… Ir nė vienas neprilygo savo pradininkui, australų filmui išgarsinusiam Melą Gibsoną – „Pašėlęs Maksas“(1979m.).„Kunigas“ irgi rodo tuos efektus, kuriuos išrado „Pašėlęs Maksas“. Pirmiausia – tai didelis tempas ir nuolat vykstančios gaudynės, persekiojimas. Tempas padeda. Kvailą ir neargumentuotą istoriją tas didžiulis tempas gelbėja. Filmo herojai kalba mažai ir jų kalbos dažniausiai vyksta užsitaisant ginklus, besiruošiant kovai ir pan. Tai yra gerai. Gerai, kad režisierius supranta: vampyrai jau niekam neįdomūs po „Blade“ , reikia daugiau dėmesio skirti tiesiog gaudynėms.Pačios dvikovos su vampyrais, kurie nepanašūs į žmones, mūsų nejaudina. Režisierius tą supranta, todėl nesiruošia nurungti „Matricos“ kovų choreografijų, filmą daro trumpą. Jo trukmė 1 valanda ir 30 minučių yra privalumas. Kur kas geriau už nerealias ir kompiuterinius žaidimus primenančias dvikovas su vampyrais veikia paprasti išradimai, tarkim, greitai lekiantis vampyrų traukinys. Nuolatinio judėjimo jausmas neleidžia žiūrovui atsipalaiduoti ir, turiu pripažinti, išlaiko dėmesį iki seanso pabaigos. Nors išėjęs iš salės, supranti, kad žiūrėjai totalią nesamonę.Rytiečių anime ir rafinuoti grafiniai pasakojimai nelabai tinka vakariečių ir ypač amerikiečių stereotipams. Todėl nelabai išmintingas, bet kino istoriją paviršutiniškai žinantis režisierius visą filmą įrėmina į gerai pažįstamą vesterno schemą ir net stilistiką. Filme yra prerijos, maži miesteliai, šerifas. Vampyrai (kaip indėnai senuose vesternuose) pabėga iš savo rezervatų ir puola taikius gyventojus. Tuomet į kovą tenka stoti žudymo amatą įvaldžiusiam kariui-kunigui, kaip tradiciniam vesternų klajokliui. Tokiam, kuris nieko daugiau nemoka. Kuris nieko neturi ir privalo atlikti savo darbą. Kaip legendinis „Shane“ iš to paties pavadinimo klasikinio vesterno. Toks yra pagrindinis filmo personažas, kurį vaidina Paulas Bettany. Jo pagrindinis priešas nešioja visiškai kaubojišką skrybėlę ir primena tamsų blogietį Henry Fondą iš „Kartą Laukiniuose Vakaruose“. Lemiama dvikova su juo vyksta ant važiuojančio traukinio viršaus. Tokia štai tiesmukiška vesterno archetipų kopija.Drįstu lyginti šitą filmą su klasikiniu Johno Fordo vesternu „Ieškotojai“ („The searchers“). Žinoma tik turinio prasme. Sename klasikiniame 1956 metų vesterne Johno Wayne herojus padeda ieškoti mergaitės, kurią pagrobė indėnai. Jis karo veteranas, fanatikas, kuriam persekiojimo procesas ima viršų. Jis atvirai sakė, jeigu indėnai bus pavertę merginą sava, ją išniekinę, jis ją suradęs nužudys.Tuomet, 1956-ais metais tai buvo neregėtai drąsi moralė. Įdomiausia, kad režisierius Johnas Fordas ją palaimino, palydėjęs rasistą ir indėnų naikintoją Johną Wayne`ą į saulės nutviekstą horizontą. „Kunigo“ režisierius pakartoja šią ideologiją. Jo karys naikina vampyrus, kaip anas vesternų herojus indėnus ir be gailesčio tvirtina, kad nužudys mergaitę, jeigu ji bus infekuota.„Kunigas“ yra toks pat vienišas keršytojas iš vesternų. Tuo pačiu ir šiek tiek Rembo iš „Pirmojo kraujo“. Jis – žmonių išmokytas karys, kurį po karo visuomenė pamiršo ir atmetė. Įdomios mintys ir liūdnai graži herojaus koncepsija. Gaila, kad ji jau seniai sukurta, o „Kunigas“ tik atkartoja visas matytas schemas mūsų laikams gana skurdžiose dekoracijose. O gamtovaizdžių filmo dailininkai išvis savų nesukūrė.Už kartojimus gero pažymio rašyti negalima. Vistik šiandien žiūrėti tai, kas sukurtą 1956-ais metais jau truputį gėda. Tiksliau tų metų dramaturgines kopijas. Jokių naujai sugalvotų įdomesnių asociacijų filmo personažai nesukelia. Belieka žiūrėti gana dinamišką kovos istoriją 3D ekrane. Veiksmas sudėliotas ne taip blogai. Tikėjausi nuobodesnio kino. Pusantros valandos galima ir paaukoti. Jeigu labai neturite, ką veikti.