Lėlės

Trys tragiškos istorijos apie nužudytą meilę.Pirma – apie liūdną jaunuolio Matsumoto sprendimą paklusti tėvams, mesti savo mylimą merginą ir vesti kitą iš turtingos šeimos..Antra – apie vienatvės iškamuotą jakudzos bosą Chiro, staiga prisiminusį merginą iš savo seniai praėjusios jaunystės, kurią tada paliko dėl valdžios ir turto troškimo…Trečia – apie subjaurotą gražuolę televizijos žvaigždę. Ji buvo garsi ir visas pasaulis buvo po jos kojomis. Tačiau įvyko nelaimingas atsitikimas. Ir dabar merginos likimas – dienų dienas sėdėti nuošaliame pajūryje ir žiūrėti į jūrą…”Lėlėse” daug tylos. Išskirtinai daug tylos. Kai tik žolės šlamėjimas, drugelių sparnų plazdėjimas, krintančių žiedlapių, gelstančių lapų, garsai objektyvo horizonte. Vos pastebimi niuansai supa lyg kažkokia svarbi ceremonija jo veikėjus. Išlaikyta proporcija ir harmonija su tyla, nuolat kintančios nenusakomos filmo spalvos sukuria visą pasakojimo nuotaikų gamą.Tyla – kameriškumo, vienatvės, nuošalumo atspindys. Viso filmo metu dominuojanti raudona spalva – dramos, meilės ir mirties spalva. Iš visų šių nuotrupų Kitano surenka tris viena į kitą pereinančias atviras šekspyriškas istorijas, supindamas europietiškos dramos tradicijas su japoniška estetika, būdinga senovės graikų teatrui.Kitano “Lėlės” – ne tik dar vienas filmas – įvykis. Naivaus savamokslio režisieriaus Kitano, buvusio televizijos komiko, jakudzos, o be to dar ir scenaristo bei montuotojo stilius šiame filme pasiekia tobulumą. Be abejo, tai geriausias šio žymaus japonų režisieriaus filmas, ir tuo pat metu tai įspūdingas šiuolaikinio kino pasiekimas, tikra odė jo didenybei kinui. Draskanti sielą ir kartu subtili. Sukrečianti ir užburianti.Iš tiesų po to ką tu išvysti, tave ištinka tylus Kitano šokas.