Manhatanas

Keturiasdešimtmetis niujorkietis išsiskiria su žmona. Jis nestokoja moterų dėmesio – susitikinėja su jauna studente, vėliau įsimyli savo draugo buvusią žmoną. Jo buvusi žmona tuo metu rašo romaną, kuriame aprašo daug realių ankstesnio vedybinio gyvenimo smulkmenų.Pirmiausia tai juodai balta ir rūko pilkumos odė Niujorkui. Tą poetišką vaizdo intonaciją pabrėžia ir George`o Gerswino muzikos garsai. Būtent po “Manheteno” prasidėjo nesibaigiantis bumas filmų, kurių veiksmas vyksta būtinai poetiškai nufilmuotame Niujorke. Iš šios tradicijos išaugo ir kitas (bei kitoks) meilės Niujorkui prisipažinimas – serialas “Seksas ir miestas”. “Manheteno” tema iš esmės taip pat – seksas ir miestas. Neurotiškasis Woody Alleno herojus blaškosi po miestą ir tarp moterų (net žmona jį metė dėl kitos moters). Jis rašytojas, bet norėtų kurti kažką rimta, o ne scenarijus televizijos laidoms. Kasdieniškos Alleno herojų dramos, neišsipildymai, išdavystės atpažįstami, manau, kiekviename žemės kampelyje. Tačiau “Manhetene” Alleno herojaus ir jo draugių kasdienybė tarsi įliejama į įvairius miesto kampelius. Miestas tampa visaverčiu filmo herojumi. Diskretiškas filmo žavesys kyla iš liūdnų Alleno akių žvilgsnio, kai jis stebi vis labiau modernėjantį miestą, keistas, tarpusavio santykiuose susipainiojusias poras, tuos psichoanalitiko kušetės ir “kalifornietiškos vasaros” vaikus, kurie net ir po pergalingo “seksualinės revoliucijos” žygio išliko romantiški ir nedrąsūs. Aišku, žavesio filmui suteikia ir puikiosios Diane Keaton, Muriel Hemingway, Meryl Streep.