Naktinis traukinys į Lisaboną

Vienos Berno gimnazijos klasikinių kalbų mokytojas Raimundas Gregoriusas, nuspėjamas tarsi šveicariškas laikrodis, ant tilto sutinka moterį raudonu paltu, kalbančią portugališkai. Nuo to viskas ir prasideda: 57-erių vyriškis tiesiog per pamokos vidurį išeina iš gimnazijos ir netrukus atsiduria Lisabonoje. Čia jis viliasi rasti netikėtai Berno antikvariate aptiktos portugališkos knygos – originalių apmąstymų apie žmones ir gyvenimą – autorių, gydytoją Amadėjų de Pradą. Lisabonoje Raimundas sužino, kad jį sukrėtusio kūrinio autorius miręs daugiau nei prieš 30 metų, bet sutinka šį genijų pažinojusių žmonių ir iš jų pasakojimų tarsi iš mozaikos akmenėlių pamažu sudeda kilmingojo gydytojo portretą. Genialaus, nerimastingo, prieštaringo gydytojo, į kurio gyvenimą tvarkingąjį mokytoją taip netikėtai atvežė naktinis traukinys. Staiga išvažiavęs ieškoti gyvenimo, kurį būtų galėjęs turėti, jis nukeliavo į praeitį, į savo paties sielą ir įsitraukė į dramatišką svetimos šalies istoriją.Šveicarų filosofas, habilituotas mokslų daktaras, pasirinkęs Paskalio Mersjė slapyvardį, ėmė rašyti romanus ir greitai sulaukė pasisekimo. Trečiasis romanas „Naktinis traukinys į Lisaboną“ tapo viena perkamiausių knygų, buvo išverstas į daugiau nei 15 kalbų, pelnė pasaulinę šlovę, o autoriui teko bene žinomiausio šiuolaikinio šveicarų rašytojo titulas.