Popierinė širdis

Toks jausmas, kad kai filmo pitchingas jau ėjo velniop, ore kabėjo „we’ll call you“ tipo frazės, kūrėjams toptelėjo geniali mintis. Kodėl gi neįpynus fikcinio vingio, romantinės istorijos, kuri filmavimo metu nutinka pačiai Charlyne? Ir kas gi būtų tas netikėtas Cherlyne love interest, iš kažkur atsiradęs vaikinas? Ogi Michael Cera, kuris sugeba vaidinti tik patį save. Tai idealu, nes būtent tokį vaidmenį jis ir atliks filme. Bus savimi. „Pretty cool“, galvoja executives, kurie jau mato savo tikslinę auditoriją 14-25 suburban arba mažo miestelio indie mergaitėje. Kūrėjai atsikvepia. Spaudžiamos rankos. Deal.Ir dabar matome produktą. Charlyne su filmavimo grupe (jos draugeliai) keliauja po šalį, kalbina žmones. Dar šiaip pasivalkioja su draugais. Viskas būtų lyg ir nieko ypatingo, bet Charlyne panaši į kažkokią awkwardness fėją. Jos mikrofonas – lazdelė, kuri visur, kur mergina pasisuka, kuria nejaukias socialines situacijas. Nejauki tyla ir susinepatoginęs juokas. Tai – jos superpower. Galbūt šis neeilinis talentas ir traukia Michael Cera personažą (kurį vaidina pats Michael Cera – netikėta). Prasideda meilės istorija, iš kurios po daug nuspėjamų siužeto posūkių Charlyne kažko, atrodo, išmoksta, įvyksta tas skausmingai siektas character development. Michael Cera, atrodo, neišmoksta nieko, ir kitam filme vėl vaidins save.Dar prikišta įvairių priedų, pavyzdžiui žmonių papasakotų istorijų inscenizacijos su popierinem figūrėlėm. Kartais jos fainos, kartais ne, bet tinka prie bendros filmo atmosferos. Rekomenduoju 14-25 metų alternatyviom panelėm iš 5 didžiausių Lietuvos miestų!