Pradedantieji

Žmogui, kuris tai pasakė buvo 75. Išpažintį, jog keturis dešimtmečius santuokoje išgyvenęs tėvas yra gėjus išgirdusiam sūnui — 38. Panašiai tiek buvo ir filmo režisieriui Mike Mills bei jo tėvui, kai jie apie tai pasišnekėjo arba kitais žodžiais — filmas iš dalies yra paremtas asmenine režisieriaus patirtimi. Ir būtent jis arba jo herojų filme vaidiantis Ewan McGregor yra pagrindinė istorijos figūra. Tėvas ir jo sprendimas, praėjus penkeriems metams po žmonos mirties, yra istorijai stiprybės suteikiantis impulsas, bet veiksmas sukasi aplink jo sūnų. Užaugusį, subrendusį, bet tuo pačiu daugybę kartų nusivylusį ir dėl to šiek tiek liūdną bei pasimetusį. Nesinori tęsti to, kas buvo, bet lygiai taip pat baisu pradėti ir kažką naujo, ką puikiai iliustruoja ir faktas, kad atsiverti bei pradėti gyvenimą iš naujo nebeturintis ko prarasti žmogus ryžtasi tik po penkerių metų. Ir svarbiausias momentas čia yra ne kalbos, apmąstymai, bet veikimas. Gal kiek impulsyvus, net vaikiškas, bet veikimas. Nebijant suklysti, susimauti, bet tuo pačiu “rizikuojant” atrasti kažką džiugaus, naujo. “Fail, fail again, fail better” kadais yra sakęs Samuel Beckett ir už šios citatos nėra nieko daugiau nei tik paskatinimas judėti į priekį, nepaisant to, kad pirmieji žingsniai gali būti sunkūs. Jeigu mano tėvas, kuriam 75, gali viską pradėti iš naujo, gal ir aš galiu? Filme, kuriame ir pagrindinis herojus ir jo simpatiška mylimoji, ir tėvo mylimasis yra ne be trūkumu, netobuli, nesunku atrasti save (vienu savo gyvenimo laikotarpiu ar kitu) ir tuo patikėti. Kad ir tu gali būti laimingas.