Purpurinės upės

Jauna alpinistė aukštai kalnuose aptinka žiauriai nužudyto žmogaus lavoną. Nusikaltimo tirti iš Paryžiaus atvykęs policijos inspektorius Piere`as Niemansas išsiaiškina, kad tai mažo miestelio Guernano (Alpių kalnuose) universiteto bibliotekininkas. Jo kūnas buvo žiauriai subjaurotas ir nusėtas pjautinėmis žaizdomis, rankos delnas brutualiai nukirstas, o vietoje išrautų akių įstatytos stiklinės lidzės, prilašintos keistos sudėties vandens. Tuo tarpu, prestižinės mokymo įstaigos dekanas ir jo padėjėjas sūnus elgiasi labai keistai, tarsi žinotų kur kas daugiau, nei pasako oficialių pokalbių metu. Peržiūrėjęs nužudytojo asmeninius daiktus, Piere`as sužino, kad universiteto ligoninėje buvo vykdomi kažkokie keisti medicininiai eksperimentai. Tačiau netrukus kalnų ledynuose aptinkamas dar vieno Guernano universiteto darbuotojo lavonas. Tuo pačiu metu leitenantas Maxas Kerkenianas gauna pranešimą apie suniokotą ir fašistinėmis svastikomis apipaišytą kapą Sarnaco miestelyje. Jame buvo palaidota autoavarijoje po didžiulio sunkvežimio ratais žuvusi mergaitė, iš kurios teliko vienintelė sveika vieta – rankos pirštas. Dėl netekties sukrėsta mama užsidarė vienuolyne, visą laiką praleidžia tamsiame kambaryje ir beveik su niekuo nebendrauja. Moteris yra įsitikinusi, kad dėl dukters mirties kaltos piktosios jėgos, kurios po daugelio metų sugrįžo, kad sudrumstų mergaitės ramybę. Neabejotina, kad “piktosios jėgos” yra paslaptingas žmogus, nes iš mokyklos archyvo netikėtai dingo jos nuotraukos ir visi duomenys. Iškvotęs vietinių hipių gaujos narius, Maxas sužino, kad tą lemtingą naktį kapinėse stovėjo baltos spalvos automobilis “Niva”. Vienas iš jų priklauso Guernono miestelyje, kuris yra vos keliasdešimt kilometrų nuo Sarnaco, gyvenančiam žmogui.