Stefani Dali

Amerikoje šis nepriklausomos režisierės Hilary Brougher filmas sukėlė daug diskusijų. JAV kinas vengia tokių temų kaip paauglių nėštumas, abortai, o kad pasakotų apie naujagimio nužudymą – sunku ir įsivaizduoti.Tačiau į filmą „Stefani Dali”, kuris sėkmingai keliavo po pasaulio festivalius, daugelis kino kritikų, psichologų, visuomenės veikėjų ragino atkreipti dėmesį. Ypač – jaunus žmones, jų tėvus, pedagogus. Amerikos spauda rašė, jog filme „Stefani Dali” papasakota išskirtinė tragiška istorija, tačiau apie tai visuomenei reikia kalbėti – kad ir tėvai, ir pedagogai žinotų, kaip reikia auklėti jaunas merginas ir joms padėti.Neigė nužudžiusi kūdikįAnt balto sniego – ryškiai raudona kruvina šliūžė. Kruviną pėdsaką sniege palieka jauna mergina, su mokyklos draugais slidinėjanti kalnuose. Po apžiūros ligoninėje paaiškėja, kad 16 metų studentė Stefani Dali (Amber Tamblyn) kraujuoja todėl, nes ką tik gimdė. Ir iš tikrųjų viešbučio tualeto šiukšlių dėžėje policija aptinka naujagimio lavonėlį.Naujagimio burna prikimšta tualetinio popieriaus, vėliau tyrimo metu plaučiuose randama ir vandens. Stefani areštuojama, apkaltinama nužudymu, žiniasklaida merginą ciniškai pakrikštija Slidžių mama. Tačiau Stefani pareigūnams kategoriškai neigia padariusi nusikaltimą. Ji tvirtina nežinojusi, kad yra nėščia, o kūdikis esą gimęs negyvas.Policijai reikia patikslinti trūkstamus faktus ir į pagalbą pasitelkiama teismo medicinos psichologė Lidija Krein (Tilda Swinton). Ji turi išsiaiškinti, kodėl Stefani viską neigia. 40 metų Lidija pati išgyvena asmeninio gyvenimo sunkumus. Lidija yra nėščia, tai – jau antras jos nėštumas, prieš metus ji pagimdė negyvą kūdikį.Psichologės santuoka braška, – Lidija žino, kad jos vyras Polas (Timothy Huttonas) turi meilužę, bet trokštamas kūdikis galbūt atkurtų žlungančius poros santykius. Tačiau nesėkmingas pirmasis gimdymas Lidijos širdį yra pripildęs baimės ir negeros nuojautos.Seksas – tik suaugusiesiemsTaip susitinka dvi skirtingo amžiaus ir skirtingos gyvenimo patirties moterys, kurias netikėtai susaisto panašūs emociniai išgyvenimai. Lidijai pokalbių metu atsiskleidžia dramatiška Stefani istorija.Mergaitė iš nedidelio miestelio užaugo konservatyvioje krikščioniškoje šeimoje. Ji buvo drovi, užsidariusi, vaikščiojo su tėvais į bažnyčią, laisvalaikiu griežė fleita, retai dalyvavo mokyklos sambūriuose. Tokios mergaitės retai būna populiarios ir grobstomos vaikinų. Ir štai kartą viename vakarėlyje patrauklus vaikinas susidomi Stefani, ir mergina ištirpsta nuo jo dėmesio. Vienintelio jų suartėjimo metu Stefani ne tik praranda nekaltybę, bet ir pastoja.Ar ji galėjo nesuprasti esanti nėščia? Galbūt. Filme atskleidžiami formalūs ir šalti Stefani bei jos aklai tikinčių tėvų santykiai. Mergaitė augo naiviai nieko nežinodama apie seksą, nes apie tai nebuvo kalbama nei mokykloje, nei namuose. Seksas – suaugusiųjų sritis, tokios nuostatos laikėsi aplinka. Tačiau Stefani atvejis įrodė, kad taip manyti – pavojinga.Nei teisina, nei smerkiaRežisierė H.Brouhger septynerius metus rašė scenarijų filmui „Stefani Dali”. Nors filmo tema tragiška, apžvalgininkai pažymi, kad režisierė nei smerkia savo herojės, nei ją teisina. Apie filmą – pokalbis su H.Brougher.– Kaip atsirado šio filmo idėja?– Norėjau sukurti tikrovišką filmą su puikiais vaidmenimis. Galvoje sukosi istorija apie žmogų, kuris gyvena dvilypį gyvenimą. Norėjau atskleisti kontrastą tarp slapto vidinio gyvenimo ir to, kuris rodomas visuomenei. Taip išsikristalizavo idėja apie paauglę, kuri slepia nėštumą.Rinkdama filmui medžiagą ir rutuliodama šią istoriją, supratau du dalykus. Pirma, kad yra nemažai merginų, kurių istorijos panašios į Stefani. Tos merginos irgi nežinojo esančios nėščios, bet jų istorijos nebuvo tokios tragiškos kaip Stefani.Taip pat sužinojau įdomių dalykų ir apie 40 metų moteris, kurios rengėsi pirmą kartą gimdyti. Visos jos išgyveno sunkių apmąstymų metą. Bet moterys nenorėdavo apie tai kalbėti. Tai mane suintrigavo. Žinoma, jos prisimindavo prietarą nekalbėti apie nėštumą, bet buvo ir kitas motyvas: naujo gyvenimo baimė.Jos nervinosi dėl to, kaip nėštumas ir motinystė pakeis jų gyvenimą, tą įvaizdį, kurį buvo susikūrusios ir prie kurio buvo įpratusios. Taip filme atsirado Lidija, 40 metų nėščia teismo psichologė, kuri taip pat, kaip ir Stefani, turi paslaptį, yra kankinama savo baimių. Reikėjo laiko sugalvoti, kaip susieti šias dvi istorijas, kad jos rutuliotųsi pagrečiui, o ne įsiveržtų viena į kitą.– Jūs galėjote nuteisti savo heroję, ir žiūrovai jus būtų supratę. Bet nutarėte to nedaryti.– Nemanau, kad scenaristai turėtų teisti veikėjus, nes tada jie negalėtų apie juos rašyti nuoširdžiai ir garbingai. Todėl filmas, kuris prasideda nuo žmogžudystės mįslės, greitai palieka teismo rūmus ir persikelia į kitas vietas. Šis filmas yra apie moralinę atsakomybę, o ne juridinę. Kaip žmogus turi elgtis situacijoje, kurios jis negali kontroliuoti?Iš panašių į Stefani merginų, su kuriomis man teko kalbėtis, nė viena negalėjo tiksliai paaiškinti, ką tuo metu išgyveno. Jos buvo paliktos vienos su savo istorija. Jos neturėjo jokių liudininkų ir jų argumentai būdavo nevienareikšmiai. Panašiai yra ir filme. Aš tik norėjau sukurti kuo tikslesnį kontekstą. Norėjau, kad žmonės apie filmą diskutuotų. Juk „Stefani Dali” yra filmas apie tai, kaip žmonės mažai bendrauja ar visai nebendrauja ir kas atsitinka, kai jie pradeda kalbėtis.