Vanduo

Indijoje gimusios režisierės Deepa Mehta kontraversiškoji drama visame pasaulyje išgarsėjo net 5 metus užsitęsusiais ir žiauriomis protesto akcijomis paženklintais filmavimo darbais. Kūrinio scenarijumi nepatenkinti aršiausi protestuotojai sudegino visas dekoracijas ir kitokiais būdais trukdė dirbti filmavimo grupei, organizavo masinius mitingus, kaltino prodiuserius Indijos kultūros išniekinimu ir grasino susidorojimu režisierei, kuri iki šiol nežengia nė žingsnio be asmens sargybinio. Prodiuseriai buvo priversti net keletą kartų nutraukti filmavimo darbus, todėl iškilo reali grėsmė, kad svarbus kūrinys niekuomet nepasieks kino ekranų. Bet drąsi režisierė Deepa Mehta neprarado tikėjimo savo idėjomis ir nepalūžo sunkiausiais momentais, nors jai teko atsisakyti originalaus sumanymo pagrindinius vaidmenis patikėti Bolivido žvaigždėms Nanditai Das ir Ayshwarya Rai. Filme pasakojama apie Mahatma Gandhi iškilimo į valdžią laikais (1938 m.) Indijoje veikusias moterų prieglaudas, kuriose pagal tuo metu priimtus šventus įstatymus privalėjo gyventi žuvusių ar mirusių vyrų gedinčios našlės nuo 8 iki 80 metų amžiaus. Jos dar turėjo dvi kitas galimybes – laidotuvių metu susideginti kartu su sutuoktinio kūnu arba ištekėti už savo vyro jaunesniojo brolio. Į prie Gango upės įkurtą įstaigą tėvas atveda savo 8-erių metų dukrelę, kuriai prieš kelias akimirkas pranešė apie vyro mirtį, nors ji visai neprisimena, kad kada nors būtų ištekėjusi. Mažoji Čiuja nesuvokia, kodėl jai reikia nusiskusti galvą plikai ir kodėl jai nebus leidžiama grįžti namo. Nuoširdžios mergaitės liūdesį pakeičia užsimezgusi draugystė su vyresne panašaus likimo gražuole Kalijani, kuri yra priversta užsiiminėti prostitucija, kad gautų pinigų prieglaudos gyventojų maitinimui. Ji yra tarsi labai graži gėlė, gyvenanti purviname vandenyje. Kalijani gali išgelbėti tik ją beprotiškai įsimylėjęs idealistas teisininkas Narajanas, kuris trokšta pagaliau pakeisti įsisenėjusias gimtosios Indijos kultūrines tradicijas. Skandalai lydi filmą net po pasaulinės premjeros 2005-ųjų Toronto kino festivalio atidarymo ceremonijoje. Indijos ekstremistų grupuotės į šią kovą jau įtraukė net įtakingus politikus, kurie aktyviai ragina ne tik savo šalies, bet visos Azijos žiūrovus boikotuoti dramą “Vanduo”. Tačiau įstabaus grožio ir emocijų kupinas kūrinys sulaukė solidžių užtarėjų. Vienu iš jų yra žymusis rašytojas Salmanas Rushdie, kuris režisierės Deepa Mehta dramą pavadino didingu ir iki širdies gilumų jaudinančiu filmu. Slaptai kaimyninėje Šri Lankoje nufilmuotas kūrinys 2006-ųjų vasarį buvo apdovanotas Bangkoko kino festivalio pagrindiniu prizu, Kanadoje (šios šalies finansai sudaro visą filmo biudžetą) jau artėja prie 2 mln. JAV dol. pajamų ribos ir pretenduoja 9-erioms “Genie” nacionalinėms premijoms, o režisierė Deepa Mehta jau planuoja sukurti filmo tęsinį.