Žudymo aktas

Jie sako, kad žudydami jautėsi kaip gangsteriai iš Holivudo filmų. Už tai, ką padarė, jie niekada nebuvo nubausti, priešingai – jie tapo lyderiais, melagingos istorijos herojais. Jiems, susitepusiems rankas tūkstančių Indonezijos genocido aukų krauju, siūloma tapti kino žvaigždėmis: tiksliai rekonstruoti vykdytus žudymo aktus, patiems kurti filmus. Rašyti scenarijus. Vaidinti save. Vaidinti savo aukas. Kurti spalvotas, jausmingas ir įtaigias skirtingų žanrų kino juostas. Visai kaip HJolivude. Jie sako: „Kas yra „karo nusikaltimai“ sprendžia nugalėtojai. Aš esu nugalėtojas. Todėl galiu pats nuspręst, kas yra kas.“Šis filmas – tai siurrealistinė kelionė, pasakojanti apie žudymo banalumą ir beprasmybę. Apie iškreiptą tikrovę, kurioje tarpsta blogis, o jo šerdyje tūno absurdiškumas.„Filmuojant išgyvenusiuosius žudynes labai nerimavome, pirmiausia, dėl jų saugumo. Be to, jie negalėjo tiksliai papasakoti, kaip vyko žudymai. Tačiau žudikai sutiko bendradarbiauti labai noriai. Filmavome, kaip jie didžiuodamiesi aukština savo nusikaltimus žmonijai, ir nesulaukėme jokio pasipriešinimo. Visos durys buvo atviros. Vietinė policija net lydėjo mus į žudynių vietas, sveikinosi ir juokavo su žudikais“, – sako režisierius Joshua Oppenheimeris.Filmas buvo nominuotas „Oskarui“, kino festivaliuose apdovanotas 53-imis prizais, o 28-iems nominuotas.